Šiemet balandžio 15 sukako 100 metų Titaniko katastrofai. Ta
proga dar kartelį žiūrovams pateikiamas dokumentinis filmas apie Titaniko
pražūtį ir nauji faktai apie šio neskęstančio laivo lemtį. Kelios katastrofos
priežastys (neminėtos filme): 1900 metais Mėnulis, Žemė ir Saulė išsirikiavo
idealiai vienoj linijoj, taip iššaukdamas stiprią potvynio bangą, kuri išjudino
prie Grenlandijos esančius ledynus, kurie per 12 metų pamažu atplaukė į
laivybos regioną. Ledkalnių buvo gerokai daugiau nei įprastai. Antra, nors
telegrafistas gavo informaciją iš kito laivo apie didžiulę samplauką ledkalnių
tame regione, kurį turėjo praplaukti Titanikas, bet neužžymėjo šios žinutės,
kaip ypatingai svarbios, tad kapitonas šios informacijos negavo. Kniedės,
laikiusios Titaniko korpusą, buvo pagamintos ne iš pačios aukščiausios kokybės
metalo.
O pačiame filme nagrinėjami iš esmės du faktai: kodėl
Titaniko jūreiviai priešais esančio ledkalnio nepastebėjo bet 20 min
priartėjant prie jo, o tik paskutinę akimirką ir kodėl SS Californian, laivas,
buvęs vos už kelių kilometrų nuo Titaniko, nesusigaudė, kad Titanikas skęsta.
Pagrindinės priežastys, anot filmo, optinės. Perplaukiant
Titanikui iš šiltosios Atlanto vandenyno srovės į šaltąją, susidarė didžiulis
oro temperatūros gradientas – idealios sąlygos susidaryti miražui. Pridėkim,
kad tuo metu nebuvo pilnaties, buvo absoliučiai giedras žvaigždėtas dangus, ir
dėl miražo horizonto linijos nebeatskirsi. Taigi – kad ir kokie buvo geri
jūreiviai, ledkalnio negalėjo pamatyti gerokai anksčiau, o komunikacija, kuri
taip pat buvo optinė, buvo sunkiai įmanoma.
No comments:
Post a Comment