”Last Voices Of World War I” (2008)

Documentary, created from World War 1 veterans interwies filmed in early 1990s. Indeed, it is unbelievable that in 2008 was still one surviving veteran of the war (in Britain), 110 years old. It‘s really powerful movie. One thing is to listen of the military narrative, which does not show into people's experiences. Of course, it‘s horrible to hear about an unprecedented losses. Of course militaric documentary series are illustrate by the various memories. But it‘s different to hear memories from the people who have seen war, is much more horrible.
In the beginning of the war people with an incredibly naive patriotism wnet for volunteer. They expected a different lifestyle, overseas trips, new land and a fast end of the war. 1918 draftees totally different approach - if all was well aware of how cruel the war. Running through the front at the Battle of the Somme - the seeing your falling friends. Depressing waiting in G. Britain for their son, brother, husband, parents' fates on the front line. Sad news from relatives that your fiancee meets another guy. War doctors, nurses, people recovering wounded men from no man's land memories. Dirty attack in 1917, when the order was issued do not help for whose are stucked in mud pits – they are left to quietly drown or die of hunger, the horses are shot.
This is a major human tragedy by eyes of the people who saw it.

LT:
Dokumentika, sukurta iš praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį filmuotų interviu su paskutiniaisiai Pirmojo Pasaulinio karo veteranais. Iš tikrųjų neįtikėtina, kad 2008 dar buvo likęs gyvas vienas karo veteranas (D. Britanijoje), 110 metų. Pats filmas neįtikėtinai stiprus. Viena yra klausytis karinio pasakojimo, kuriame nesigilinama į žmonių išgyvenimus. Kraupu girdėti neregėto masto nuostolius. Žinoma, praeitos dokumentikos serijos taip pat buvo iliustruojamos įvairiais atsiminimais. Tačiau, kai savo atsiminimus gyvai pasakoja karą matę žmonės, būna kraupu.
Pradedant neįtikėtinai naiviu patriotizmu, užsirašant į savanorių būrį. Tikintis kitokio gyvenimo būdo, pažintinės kelionės į užjūrį, greito karo pabaigos. Visai kitoks 1918 šauktinių požiūris – kai visi puikiai žinojo kokio žiaurumo šis karas. Bėgimos per frontą Somos mūšyje – stebint, kaip nyksta iš akiračio tavo draugai. Slegiantis laukinas D. Britanijoje apie savo sūnų, brolių, vyrų, tėvų likimus fronto linijoje. Liūdnos žinio iš artimųjų, kad tavo draugė ar sužadėtinė jau su kitu. Karo medikų, slaugių, žmonių, surenkančių sužeistuosiu iš niekieno žemės atsiminimai, purvinasis 1917 puolimas, kai buvo duodamas įsakymas negelbėti žmonių, arklių įklimpusių purvo duobėse – jie paliekami ramiai nuskęsti ar mirti iš bado, arkliai nušaunami.
Tai didžioji žmonijos tragedija tų žmonių, kurie ją mantė, akimis.